Straipsnis "Tautos Evangelija Lietuvai“ | www.uzvenciogimnazija.lt

XXI amžiaus iššūkiai – globalizacijos procesai, ekonominės krizės, atvertos valstybių sienos ir galimybė ieškoti geresnio gyvenimo už savo šalies ribų, įvairiausių kultūrų ir religijų maišymasis... At nėra grėsmės tokių mažyčių tautų kaip Lietuva tautinio tapatumo išlikimui? Ar neišnyksime?

 XX  amžiuje tik trumputis tarpsnis tarp dviejų pasaulinių karų likimo buvo skirtas Lietuvos valstybei kurti.

Tačiau lietuviai valstybę sukūrė. Šiandien gėrimės jų žygiais ir nuveiktais darbais. Lenkiame galvas.

1918m. Vasario 16–oji. Tokią dieną vertėtų pagalvoti, pabandyti suvokti – kas mes esame? Ar karinga, laisvės trokštanti tauta, ar tik grupelė keista, niekur pasaulyje nesuprantama kalba kalbančių individų? Kas mus sieja? Kas mus verčia apmąstyti kelią, kuriuo einant tėviškė virsta tėvyne, o tėvynė - valstybe?
Vasario 16–oji – ta data, kai nėra beprasmiška kalbėti apie patriotizmą, tėvynės meilę, aukojimąsi.

1918 metų vasario 16-ąją, vidury žiemos, išaušo mūsų tautos laisvės pavasaris. Prisiminęs aną lemtingąjį vasario šeštadienį, Aleksandras Stulginskis, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, vėliau rašė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis“. Sniegui lipdant akis, vėlyvą naktį, Lietuvos Taryba paskelbė laisvės žygį.

Laisvės žygį – Nepriklausomybės Aktą- sukūrė, pasirašė ir išplatino Lietuvos Taryba. Laisvės troškimas suvienijo studentą ir garbaus amžiaus daktarą, teisininką, agronomą, finansininką, dirbantį su spaustuvininku bei inžinieriumi; nepamaldūs žmonės kovojo dėl nepriklausomybės kartu su kunigais... Visus juos jungė bendras tikslas – laisvė Lietuvai.  Signatarams pasirašius po žodžiais „laisvė“ ir „nepriklausomybė“,  Lietuvoje neįvyko jokio stebuklo. Jam karštai plojo tik tie dvidešimt jį pasirašiusių vyrų šiltai prikūrentame bute Vilniuje. Už lango, Pilies gatvėje, toliau drėbė tas pats šlapias sniegas.

Paskelbti pasauliui apie šį įvykį taip pat nebuvo lengva. Vokiečiai konfiskavo visus nelegaliai išspausdintus „Lietuvos aido“ numerius ir toliau siuntė į Vokietiją savo kareivėlių atvirlaiškius su vokiško Vilniaus vaizdais. Tačiau signataro Petro Klimo dėka lapeliai su akto tekstu, išspausdinti taip pat nelegaliai, buvo išplatinti Lietuvoje. Pirmą kartą Vasario 16-osios aktą viešai paskelbė ir laikraštis „Vossische Zeitung“ vasario 18 dieną Vokietijoje.

Kitas Nepriklausomybės akto signataras profesorius Mykolas Biržiška be jokių sentimentų apibūdino Lietuvos Tarybos veiksmus, kurie mums visada bus istoriniai: „Vasario 16-oji pagaliau tai tik Vilniaus popierėlis, kuklus rašto lapelis, pasirašytas asmenų, kurių daugumas prieš tai nei plačiau savo visuomenei, nei juo labiau niekur svetur nebuvo žinomi“.

O svarbiausia, kad ir pats Akto originalas, „tautos Evangelija“, kaip jį pavadino  A. Stulginskis, iki šiol dingęs kaip į vandenį.

Be kitomis kalbomis parašytų jo versijų, skirtų išsiųsti į užsienio šalis, lietuvių kalba buvo sukurti du Nepriklausomybės akto egzemplioriai. Originalą paėmė saugoti Jonas Basanavičius. Kaip dokumentas atrodė, kokio dydžio buvo – iki šiol nežinoma, o ir signatarų prisiminimai apie tai nelabai aiškūs.

Vieni teigia, jog originalas yra kažkuriame Maskvos archyve, pasak kitų – Jonas Basanavičius jį paslėpęs bibliotekoje ir vėliau užmiršęs, kurioje vietoje. Tiesa, akto originalo daktaras ieškojęs, tačiau surasti jo – nepavykę. 1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė, paslaptį apie Lietuvos Nepriklausomybės Aktą amžiams nusinešdamas į kapus... Treti teigia, jog šis dokumentas buvo sudegintas arba pavogtas. Dublikato likimas taip pat nežinomas. Nuo II pasaulinio karo iki šiol spėliojama, kur jis galėtų būti. Tikėkimės, jog kurią dieną Lietuvą apskries žinia, jog  Vasario 16-osios aktas - laisvės Evangelija Lietuvai – surastas.
Klastingi istorijos vingiai: pirmiausiai praradome aktą, vėliau ir pačią laisvę. Apie lietuvių tautos kančias liudija penki okupacijos dešimtmečiai.

Bėga metai, praeina visi rudenys, visų nuoskaudų negandos. Keista - nuoskauda tokia neišmatuojama, kad nebelieka keršto, tik didelis tiesos pojūtis ir teisingumo noras. Noras būti laisviems. Tas bendras siekis vadinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, tikiuosi, dar yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, nors truputėlis sąžinės, taigi ir žmoniškumo gyvenimo siekis. Manau, jog šiandien mes privalome bręsti ir augti, keltis ir eiti, ką ir padarė Lietuva, tarsi perskaičiuosi Naujojo Testamento žodžius. Telktis ir dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei, kaip mokė Vincas Kudirka, privalome, nes esame laisvi žmonės laisvoje žemėje. 

                 Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos istorijos mokytoja

Jūratė Maziliauskienė