_________________________

Kelmės rajono
Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazija

 

Biudžetinė įstaiga.
Duomenys kaupiami ir saugomi
juridinių asmenų registre.
Kodas 190092914

 

P. Višinskio 5, Užventis, Kelmės r.
tel/fax.: (8 427) 57350
el.paštas: info@uzvenciogimnazija.lt

_________________________

                 Pamokų laikas

 

          1.  8.00 – 8.45

          2.  8.55 – 9.40

          3.  10.00 – 10.45

          4.  11.05 – 11.50

          5.  12.10 – 12.55

          6.  13.05 – 13.50

          7.  14.00 – 14.45

          8.  14.55 – 15.40

_________________________

    

     

Tarptautinio švietimo įstaigų bendruomenių
ekologinio - socialinio švietimo projektas
,,SAULĖTO ORANŽINIO TRAUKINIO KELIONĖ"

                         

                Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. kovo 8 d. žemaičių bajorų šeimoje, Medingėnų dvare (dab. Plungės r.), kuris priklausė motinos šeimai – Šiukštoms, žymiai Žemaitijos bajorų giminei. Vaikystę praleido Pečkauskų Labūnavoje, jaunystę – tėvų nuomotame Užvenčio dvare Žemaitijoje. Šeimoje augo dar trys jaunesni Pečkauskų vaikai: Sofija, Steponas ir Vincentas. Gimnazijos mokslą būsimoji rašytoja išėjo namuose, su samdomomis namų mokytojomis. Buvo itin muzikali, galvojo apie pianistės karjerą, tačiau atmetė šią galimybę kaip nerealią dėl finansinės padėties ir neišvengiamo atotrūkio nuo gimtinės. 

                1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą.

 Savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje.

                Grįžusi iš Šveicarijos, Pečkauskaitė bandė įsikurti Vilniuje, kur stiprėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, – kartu su seserimi 1908 m. čia įsteigė knygyną. Netrukus gavo pasiūlymą dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje (pradinėje mokykloje).

                Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui progimnazija evakavosi gilyn į Rusijos imperiją. Rašytoja nesitraukė iš Lietuvos: rizikuodama 1915 m. vasarą perėjo frontą ir pasiekė Žemaitiją, Židikų miestelį, kur klebonavo jos jaunystės laikų ir šeimos bičiulis kunigas Kazimieras Bukontas, gyveno rašytojos šeima: klebonijoje šeimininkavo sesuo Sofija su motina. Po kelių mėnesių  mirė rašytojos motina; ši mirtis – viena iš aplinkybių, žadinusių atmintį, poreikį grįžti tekstu „į pergyventą gyvenimo dalį“.

                Židikų miestelyje  Šatrijos Ragana išgyveno 15 metų. Išleidusi apysaką „Sename dvare“, nedaug berašė.  Ėmė negaluoti, prasidėjo ilga, alinanti liga. Ir vis dėlto Židikuose Šatrijos Ragana, galima sakyti, įgyvendino jaunystės pozityvistinius idealus. 

                Nepriklausomybės metais įsitraukė į labdarybės draugijos veiklą, rūpinosi, kad  būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija,  atidarė bibliotekėlę vaikams.  Už nuopelnus literatūrai ir pedagogikai 1928 m. VDU Teologijos-filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė garbės daktarės vardą. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose, ten ir palaidota.

              Užventis Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos gyvenime užima itin svarbią vietą. Čia prabėgo gražiausios Marijos jaunystės dienos. Užventyje ji pradėjo rašytojos kelią, susipažino ir bendravo su XX a. pradžios šviesuoliais Povilu Višinskiu, Julija Žymantiene – Žemaite, kunigu Kazimieru Bukantu, čia Marija sėmėsi įkvėpimo ir patiems vertingiausiems savo kūriniams – „Sename dvare“ ir „Viktutė“. Daug vėliau, gyvendama jau kitur, Šatrijos Ragana savo kūryboje vis grįždavo „į širdžiai mielą Užvenčio šalelę“, sentimentaliai jautriai vaizduodama Užvenčio apylinkių, mielų ir paprastų to krašto žmonių grožį: „Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai  ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia – tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai. Kiekvienas žemės kampelis, kiekvienas krūmelis man primena brangias ir malonias valandėles, kurios, nežinau ir abejoju, ar kada besugrįš, ir asmenis, kurie buvo tų valandėlių atsiminimų priežastimi...“ (Dienoraštis, 1893 m. spalio 9 d.)

               Būtent Užventyje, Povilo Višinskio skatinama, Marija pradėjo rašyti spaudai, įsijungė į lietuviškosios kultūros veikėjų būrį.

              Šiuolaikiniam nuo skubėjimo ir įvairiausių įtampų pavargusiam lietuviui pravartu paskaityti ne tik žmogaus ir gamtos harmoniją aukštinantį Šatrijos Raganos literatūrinį palikimą. Nemažiau aktualios šiandien išlieka ir jos pedagoginės idėjos. Marija Pečkauskaitė propagavo humaniškus pedagoginius santykius, grindžiamus auklėtojo meile, pagarba, tolerancija ir reiklumu vaikui, buvo įsitikinusi, kad būtina derintis prie ugdytinio individualumo ir žmogiškosios prigimties. Teigiamų tarpusavio santykių prielaidomis laikė mokyklos gyvenimo demokratiją, mokytojo elgesio pavyzdį, paties mokinio dvasinį tobulėjimą, jo dorovės stiprinimą, mokant pažinti save, analizuoti savo elgesį, stiprinant žmogiškąją savigarbą.

           2002 m. gegužės 12 d. Užvenčio vidurinei mokyklai tapo istorine. 125- ųjų rašytojos gimimo metinių proga mokyklai buvo suteiktas Šatrijos Raganos vardas. Vardo suteikimas – ne tik ryšys su gimtinės istorija. Tai ir įpareigojimas dirbti sutelktai ir kūrybingai, tikint, kad ir ateityje, sekdama rašytojos, švietėjos ir humanistės pavyzdžiu, jaunoji karta mąstys ne tik apie šios ryškios asmenybės, bet ir apie savo gyvenimą, ryšį su gimtąja žeme, altruizmą, pasiaukojimą, tarnavimą bendruomenei, o Šatrijos Raganos kūryboje atras krikščioniškosios pasaulėžiūros principų grožį ir taurumą.